Eva Erika Labutytė: asmenybė gyvųjų liudijimuose, laiškuose ir istorinėje situacijoje
Autorė Jolita Lukienė
„Vydūnas rašė: „diegas atkartoja augdamas savo giminės augimą…“ Šie žodžiai ir nusako mano kūrybos pašaukimą – plastine kalba prabilti apie savo krašto istoriją, kultūrą, žmones, kurti paminklą gimtinei, gaivinti lietuvininkų šaknis. Tai ne tik priedermė darbais grįžti į savo kraštą, bet ir meilė savo protėviams. Ir laimė. Ir nelengva našta…“, – teigė Mažosios Lietuvos dvasios puoselėtoja dailininkė Eva (Ieva) Erika Labutytė-Vanagienė.
1938 m. balandžio 15 d. pamaryje gimusi Eva – viena iš garbingųjų lietuvininkų, kuriems teko patirti naikinimo, iškeldinimo, trėmimo, praradimų nelaimes palikuonių, tekusių pačiai tai išgyventi dar ankstyvoje vaikystėje. Negailestingi Antrojo pasaulinio karo frontai čia, Klaipėdos krašte, užklupo bene 156 000 gyventojų. 1939-aisiais Klaipėdos kraštą, 1923–iais m. autonominėmis teisėmis buvusį prijungtą prie Didžiosios Lietuvos, užėmė nacistinė Vokietija. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui pasitraukdami hitlerininkai iš to krašto daug gyventojų išsivarė su savimi į Vokietijos gilumą. Evai buvo beveik 7-eri, kai 1945-01-28 Klaipėdos kraštą užėmė sovietų kariuomenė ir perdavė Lietuvos SSR. Dauguma senųjų vietos gyventojų, siekdami išvengti bolševikų teroro, rašėsi vokiečiais ir išvyko į Vokietiją. Į ištuštėjusias sodybas kėlėsi žmonės ne tik iš Didžiosios Lietuvos, bet net iš Rusijos ir kitų sovietinių respublikų. Nemaža dalis likusių gyventojų sumišo su atsikėlėliais. Likusieji lietuviai tikėjosi, kad kraštą prijungus prie sovietinės Lietuvos bent lietuviai persekiojami nebus. Tačiau Stalinas skirtumo tarp lietuvių ir vokiečių nedarė. Prasidėjo teroras: žmonės buvo vejami iš gimtųjų namų, be teismo žudomi. Pokariu jie buvo paženklinti priešo ženklu. Buvo kaltinama ne politika, bet tauta. Ir visi, kurie gyveno nacistinės valstybės teritorijoje. 1945 m. pavasarį vakarinėje Lietuvos SSR dalyje buvo daugybė elgetaujančių Rytprūsių gyventojų. Gavę „vilko vaikų“ vardus net vaikai nuo sodybos prie sodybos klaidžiojo kaimais. Daug elgetaujančiųjų kalbėjo lietuviškai, bet buvo ir silpnai suprantančių, beveik ar net visai nesuprantančių, bijančių žodį vokiškai ar kita tarme pratarti. Sovietinė valdžia suaugusius greit išgaudė. Gabeno į Vokietiją arba trėmė į Sibirą, kur beveik visi žuvo. Nors bolševikai draudė, žmonės stengėsi padėti nelaimingiesiems. Motinos palikdavo vaikus lietuviams auginti: „eik į Lietuvą, ten tave pamaitins“, – paskutinįkart ištardavo. Ir tik po 40-ies metų vadinamieji „vokietukai“ gavo galimybę ieškoti savo giminių.
Tradicijos, gyvenimo būdas ir visa etninė kultūra, susiformavusi Mažajai Lietuvai esant atskirtai nuo tautos kamieno ir veikiamai Vakarų kultūros, reformuoto evangelikų liuteronų tikėjimo išskyrė šio krašto žmones iš kitų, čia po karo atkeltųjų ar atsikėlusiųjų gyventojų. Savo krašte lietuvininkai tapo etnine mažuma, netekusia ankstesnės padėties, tėvų ar savo namų, bažnyčių. Jie išblaškyti miesteliuose ir miestuose, po keletą šeimų beliko kaimuose.
Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą Begėdžių kaime, esančiame tarp Vilkyčių ir Švėkšnos, Saugų parapijoje, Šilutės rajone gimusios Evos Erikos Labutytės savastį neišvengiamai formavo šios istorinės aplinkybės. Formavo ir taip giliai įsirėžė širdin, kad iš protėvių paveldėtos stiprios dvasios, joje užkoduotos naikinamų gentainių žinios nesugebėjo palaužti, pakeisti, transformuoti atėjūnų skleidžiamos tiesos. Visgi nors pamario krašte gyventa, jo keliai pėsčiom išvaikščioti, dviračiu išvažinėti, vaikystėje, paskui jaunystėje pati Eva lyg ir nejuto savojo krašto ypatingumo, jo įtakos. Klaipėdos krašto ir Mažosios Lietuvos tema į dailininkės kūrybą ir aktyvią visuomeninę veiklą atėjo vėliau, apie 1971 metus. „Viskas mano gyvenime buvo vėliau, – juokaudavo Eva, – gal ir senatvė ateis vėliau…“
Nepaisant to žvelgiant į Evos veiklą nuo pat mažų dienų matome tvirtą, šeimos skiepytoms vertybėms nesąmoningai ištikima gebančią išlikti asmenybę, turinčią didžiulį dvasinį atsparumą sovietinei propagandai ir atkakliai einančią keliu, kuris jau nuo ankstyvų būsimos dailininkės gyvenimo akimirkų turėjo aiškią, nors iš pradžių dar nedrąsiai įvardijamą kryptį. Su kiekvienais metais Eva vis drąsiau sau leido apie trokštamą kelią svajoti, elgtis taip, kad troškimai virstų realybe. Visa jos veikla buvo kryptinga ir emocinga. Būsima dailininkė nepasikliovė įgimtu talentu, tačiau daug ir atkakliai dirbo, buvo reikli sau: „aš vaikystėje pasižadėjau kasdien prie savo lovos pakabinti po naują piešinėlį. Ne visad sekėsi pažadą tesėti, bet tai ir buvo piešimo pradžia,“- pasakojo dailininkė. Mokyklose greta kitų dalykų Eva dėstė piešimą, vadovavo moksleivių lėlių teatrui, pati ir lėles siūdavo, ir dekoracijas padarydavo… Tai dar iki Dailės instituto. O jį baigdama sukūrė lino raižinių ciklą „Oi močiut motinėle“ (1967–1968) lietuvių liaudies dainų apie motiną temomis.
Reikėjo tik šiek tiek laiko, kol gimtojo krašto šauksmas, tūnojęs Evos sielos glūdumoje ir jautriai atsiskleidžiantis laiškuose ten likusiems brangiems žmonėms, galiausiai būtų suprastas, išgrynintas ir įgautų pavidalą, atgultų lakštuose, būtų įprasmintas visuomeninėje veikloje, skirtoje žiniai apie Mažąją Lietuvą skleisti. Mažosios Lietuvos tema – sąmoningas asmeninis dailininkės pasirinkimas. Rašytoja Vanda Juknaitė prisimena: „Aš jos (Ievos) paskutinėm dienom paklausiau: „Kodėl Rytprūsiai?“ Ji man atsakė: „Todėl, kad jie buvo naikinami. Todėl, kad jie dabar naikinami“.
Evos seneliai Michelis Labutis ir Maria Aschmann-Labutienė turėjo 12 vaikų. Du sūnūs žuvo I pasauliniame kare. Tėvas Fricas Labutis (1911–1986) II pasaulinio karo pabaigoje buvo paimtas į frontą. Karui pasibaigus pateko į prancūzų belaisvių zoną, gavo teisę apsigyventi Vokietijoje. Vėliau ten vedė moterį irgi iš Klaipėdos, susilaukė dukters. Su Eva po daugelio metų vėl pasimatė atskridęs į Vilnių 1979-aisiais. Motina Katerina Ragaišikė (Rogaischus, 1910-1955) buvo ūkininkaitė iš Šventvakarių, kurių pastatų šiandien nėra išlikę. Tėvui išvykus į karą Evikė su mama liko vienos pokario skurde. „Klaipėdos krašte viena su dukra likusi motina, sunkiai dirbdama kolūkyje, kaip ir visos pokario našlės, stengėsi, kad jų vaikai motyvuotai siektų mokslo ir ieškotų savojo tikro gyvenimo kelio“,- pasakoja Edita Barauskienė. Katerina Ragaišytė- Labutienė – savo žemės vaikas. Gimusi ir brendusi krašte, kuriame išsilavinimo prioritetas buvo neginčijamas dalykas, ji savo mergikei stengėsi duoti viską, kad ši taptų žmogumi.
Eva ar Ieva? Dažnai kylantis klausimas, kokiu vardu visgi reikėtų vadinti dailininkę, tiesaus atsakymo neturi. „Susipažinau dar su Ieva, atsisveikinau su Eva“, – sako prof. Viktorija Daujotytė. Kaip atsitiko, kad gimimo liudijime, vėliau diplome įrašytas tėvų duotas vardas Eva Erika virto Ieva, sunku pasakyti. Galbūt pati mama saugumo sumetimais pasiūlė Evai vadintis Ieva? Kad mažiau Lietuvoje išsiskirtų. Ilgus metus Evą aplinkiniai pažinojo kaip Ievą. „Aš susipažinau, kai ji dar nesprendė tapatybės klausimo, – pasakoja profesorė literatūrologė Viktorija Daujotytė. – Ji buvo Ieva. Pokaryje liko be atpažinimo, be šaknų, bet su didele jėga… Evai Biblija buvo knyga, kurią atsiminė iš vaikystės. Pagaliau – to krašto istorija yra suformavusi kito žmogaus tipą. Ji buvo santūrios ir orios laikysenos. Atgimimo metas į santūrios Ievos dvasinį pasaulį įsiveržė su milžiniška jėga. Sugrąžino jai teisę vadintis Rytprūsių dukra ir… susigrąžinti tėvų duotą Evos Erikos vardą. Tuo metu vienos iš parodų kataloge ji pieštuku užbraukė raidę „I“, palikdama „E“ ir prirašė: „Ištaisymu tikėti“.
Iš Begėdžių kaimo iškraustytos dar visai maža Eva su mama vėliau gyveno Karališkiuose, Plikių parapijoje. Būtent Plikiuose Eva lankė ir mokyklą. Gimtojo būsimos dailininkės Begėdžių kaimo pastatų, girdėjusių pirmuosius mažosios Evikės žodžius, po sovietinės melioracijos 1981-aisiais išvis neliko. „Laimė, keli daiktai iš mano namų išliko ir aš juos saugau kaip relikviją. Tai šulinio ratas, girnos, kėdė“, – džiaugėsi dailininkė.
„Kada aš mokiausi Plikių mokykloje? Man rodos, prieš šimtą metų – taip buvo senai… O konkrečiai tai 1946–1953 metais. Tada dar buvo septynmetė. Ir vaikystė pilka. Bet buvo knygos, bandymas piešti ir troškimas tapti mokytoja“, – pasakojo Eva.
Plikių miestelio gyventoja Ona Zubytė-Valaitienė prisimena, kad iš pradžių mergaitė su mama pirmiausia gyveno dabartiniame Girtų name, po to įsikėlė į Valatkų namą, kuris yra netoli Žemgrindžių (Karališkiuose). Ten tuo metu gyveno keturios šeimos. Netoli gyveno Evos teta Vygantienė, Šiaulių buvusiame name Žiobrių kaime. Pasak Onos, Ievutė turėjo ir pusseserę- Eriką Vygantaitę. „Ievutės vaikystė buvo sunki. Sugrįžę į gimtą kraštą mažalietuviai į savo namus nebebuvo įleidžiami. Jie buvo užgyventi atsikėlusių žmonių. Nebuvo jie mėgstami, todėl glaudėsi vieni pas kitus, gyveno būreliais“, – tvirtino moteris.
Ona Zubytė-Valaitienė Plikių septynmetę mokyklą pradėjo lankyti 1948 metų rugsėjo 1 dieną. „Mūsų klasė buvo mokyklos pastate, kuri yra prieš evangelikų liuteronų bažnyčią. Toje pačioje klasėje buvo mokomi visi pradinukai. Ieva Labutytė jau buvo trečiokė. Mus mokė mokytoja Razutytė. Po to mokytojai keitėsi.
Baigę pradinę pereidavome mokytis į „gerąją mokyklą“, tai raudonų plytų pastatas prie dabartinės Plikių pagrindinės mokyklos“,- sako ji. Moteris Evą prisimena kaip labai draugišką, bendraujančią mergaitę.
Onos mama Zubienė gana dažnai lankydavosi būsimos dailininkės namuose: Evos mama sirgo sunkia liga. „Mano mama Zubienė mokėjo gydyti žolėmis. Ji veždavo sutaisytų vaistų, pasikalbėdavo“. Deja, būsimos dailininkės mamos gyvybė užgeso 1955 metais, septyniolikmetė Eva liko viena.
Ona tvirtina, kad šį kraštą Ieva Labutytė labai mylėjo. Atvažiuodavo vasarom, užsukdavo į svečius, aplankydavo mamos kapą. „Mano mamos Zubienės, kol buvo gyva, buvo prašiusi prižiūrėti kapus. Čia ir pati palaidota“. Eva pasakojusi ir apie viešnagę pas gimines į Vokietiją. Moteris prisimena Evą prasitarus, kad nors ir džiaugiasi surastomis giminėmis, negalėtų ten gyventi, jos namai čia. Meilę gimtinei liudija ir tai, kad 1957 m. sovietams sudarius galimybę Rytprūsių gyventojams išvykti į Vokietiją, Eva liko namuose nepaisydama to, kad ją globojusi ir prieglobstį bei paramą teikusi teta su dviem savo vaikais ten išvyko. Kalbino ir Evą, bet ją kažkas sulaikė. Galbūt motinos kapas, nebaigtos studijos, galbūt tokį pasirinkimą lėmė anksti netektos mamos skiepytos vertybės.
Buvusi E. Labutytės mokytoja Ada Blaškevičiūtė-Kuncaitienė teigia, jog galvojant apie Ievutę, mintys nejučia nuveda į senąją Plikių mokyklą. „Jeigu mes šiandien žvelgtume į tos mokyklos langus, tikrai akyse iškiltų ir tas suolas, kuriame ji sėdėjo, ir tie žodžiai suskambėtų.“ Pasak jos, E. Labutytė buvo labai paprasta, karo audrų prislėgta mergaitė. Bet jau žinojusi, ką reikia daryti, kaip dirbti, kaip mokytis. Ne kartą Evos namuose lankiusis A. Blaškevičiūtė-Kuncaitienė prisiminė, jog tada būsimoji dailininkė gyveno gana sunkiai, jau buvo likusi be tėvo. Tačiau noro, ryžto mokytis turėjo nepaprastai daug. „Jeigu visi skubėdavo išbėgti iš klasės, ji dažnai likdavo suole, o apie ją susispiesdavo būrelis mokinių. Nežinau, ar ji ką nors piešė, ar šiaip kalbėjo…“, – prisiminė mokytoja.
Ilgametis Plikių mokyklos mokytojas Antanas Ūsas, pasakodamas, kaip sunkiai vertėsi Ievos motina, pabrėžia, jog vaikų darbštumas, dora ir santara paveldimi iš šeimos.
Pilietiškam Evos Labutytės formavimuisi didelę įtaką turėjo evangelikų liuteronų bažnyčia. Marija Bližienė-Gvildikė iš Griaumenų kaimo pasakoja, kaip juos, 20 Plikių parapijos vaikų, konfirmavo kunigas Ansas Baltris. Tai buvo 1950 m. Pradėjo mokyti diakonas Tydekas, bet jam išvykus gyventi į Vokietiją, „kunigas Ansas Baltris šventą dieną pasikinkydavo arklį ir atvažiuodavo pas vaikus į Plikius iš Kretingos, kur gyveno“.
Vaikai rinkdavęsi kiekvieną sekmadienį: mokydavęsi prieš pamaldas, dalyvaudavę pamaldose, po pamaldų dar kiek pagiedodavę. Taip trukę dvejus metus. Anot Marijos, Eva Labutytė buvo maloni pasišnekėt, neišpuikusi, šauni mergaitė. Ji gyveno toliau nuo bažnyčios, kitoje pusėje, taigi kartu nevaikščiojo. Vėliau atvažiavusi iš Vilniaus į Klaipėdą, kartais pas ją apsinakvodavusi. Dažnai jos prisimindavusios kunigą Ansą Baltrį. Imponavo to žmogaus dvasingumas, mokytumas, o ir tai, kad jis visuomet išsakydavo lietuvių reikalus, kėlė lietuvišką Dievo žodį. Prie sovietų tai buvo gana drąsu kalbėti. „Tą ir mano teta pasakoja, kad jis buvo karštas lietuvis patriotas. Giruliuose turėjo namą, kai vokiečiai užėjo (1939-03-22), išsikėlė į Kretingą, į Didžiąją Lietuvą, nenorėjo ar negalėjo čia pasilikti“,- sakė Marija Blažienė.
„1953–1957 m. mokiausi Klaipėdos pedagoginėje mokykloje. Ją baigus dirbau Kurmių septynmetėje mokykloje, paskui 3 m. Saugų vaikų namuose. Iš ten mane išlydėjo į Vilniaus valstybinį dailės institutą…“, – pasakojo Eva.
Teresė Kniukštaitė-Vaičiulienė, buvusi Klaipėdos rajono Švietimo skyriaus vyriausioji specialistė, prisimena: „su Ieva Labutyte susipažinau 1953 metais, įstojusi mokytis į Klaipėdos pedagoginę mokyklą. Tai buvo tik aštuoneri metai po II pasaulinio karo. Klaipėdoje visur matėsi karo pėdsakai: sugriauti namai, daug kareivių ir jūreivių. Gyventojai – atvykėliai ne tik iš įvairių Lietuvos rajonų, miestų, bet daug iš įvairių Sovietų Sąjungos respublikų. Tuo metu Klaipėdoje buvo Mokytojų institutas (kuris mums baigiant pedagoginę mokyklą buvo uždarytas), Muzikos, Žemės ūkio technikumai, Jūreivystės ir Medicinos seserų mokyklos“.
Teresė pasakoja, kaip mokykloje buvę šalta, valgyklos nebuvę. Visa dauguma moksleivių gyveno mokyklos pastate buvusiame bendrabutyje. Pasibaigus užsiėmimams, jie bėgdavę į bendrabutį pavalgyti savo vargano maisto. Duonos reikėdavę laukti didelėse eilėse. Ne kartą tekę vakare pradėti duonos laukimą. Dauguma mokinių gyvenę iš kuklios stipendijos.
Nepaisant materialinių trūkumų, pasak Teresės Kniukštaitės, mokykloje virė įvairiapusė ugdomoji veikla: veikė tautinių šokių ratelis, puikus mišrus choras, merginų ansamblis, literatų būrelis ir kiti. Beveik kiekvienas moksleivis du kartus per savaitę lankydavo pamėgtos sporto šakos treniruotes. Pedagoginės mokyklos mokiniams būdavo sudaromos galimybės aplankyti visus Klaipėdos dramos teatre statomus spektaklius.
„Mokykloje dirbo labai profesionalūs pedagogai. Jie sugebėjo pažadinti kiekviename moksleivyje slypėjusias kūrybines galias. Ievą Labutytę meninei veiklai pažadino puikūs dailės mokytojai: Simonavičius, Sasnauskaitė. Ne kartą mačiau, kaip Ievutė, viena pasilikusi tuščioje auditorijoje, piešė paveikslėlius, pritaikydama dėstytojų per pamokas pateiktas rekomendacijas, didino knygoje buvusius rašytojų portretus ant languotų popieriaus lapų. Taip pat ji dalyvaudavo leidžiant mokykos sienlaikraštį“, – atsiminimais dalinosi buvusi Evos bendrakursė.
„Ieva, kaip ir daugelis to laikotarpio moksleivių, materialiai vertėsi sunkiai, gyveno iš gaunamos kuklios stipendijos. Tėvelis buvo dingęs per karą, o mama, būnant Ievutei trečiame kurse, numirė. Ji liko visiška našlaitė. Mamos laidotuvėse dalyvavome visi to kurso moksleiviai.“
Teresė pastebi, kad net dirbdama Sauguose ir „visa širdimi atsidavusi darbui su našlaičiais, mylėdama, globodama ir ugdydama juos, Eva neprarado savo didžiosios svajonės – tapti dailininke. Padirbusi keletą metų, įsigijusi rūbų, susitaupiusi kelionei ir studijų pradžiai pinigų, Ieva įstojo į Vilniaus Dailės institutą.“ „Ir dabar dar namie yra lagaminas, su kuriuo ji atvažiavo į Vilnių – sukalta iš faneros dėžė, kaip būdavo daroma po karo“,- prasitaria Evos vyras Gediminas.
Buvusios Saugų vaikų namų auklėtinės Traubergaitės Ritos – Sūdžienės Margaritos gyenime Ieva Labutytė užėmė itin svarbią vietą.
Dalindamasi atsiminimais ji prisipažįsta: „kadaise, kai gyvenau Saugų vaikų namuose, Ieva man atstojo ir tuometinę tarybų valdžią, ir dabartinę „Nacionalinių paieškų tarnybą“, ir „Bėdų turgų“.
Ji buvo mano auklėtoja, idėjinė vadovė, vyresnioji draugė, globėja ir guodėja. Ji man atstojo visą protingų, gerų ir reiklių suaugusiųjų pasaulį, kurio kartu su tėvais paprastai netenka našlaičiai.
Saugų vaikų namuose praėjo 11 mano vaikystės metų. 1953–1964 metai, kaip dabar priimta sakyti, buvo sudėtingas laikotarpis šalies ir jos piliečių asmeniniame gyvenime. Po vienu stogu valstybė surinko stribų, enkavedistų, liaudies gynėjų, prasigėrusių rusų okupantų ir kalėjimuose pradingusių lietuvių vaikus. Surinko ir visais jais vienodai rūpinosi.
Man tarybų valdžia buvo Ieva Labutytė – jaunutė Klaipėdos pedagoginės mokyklos absolventė, užėmusi tuomet vaikų namuose atsitiktinai laisvą pionierių vadovės vietą. Pati našlaitė, ji ne tik rado priėjimą prie sulaukėjusių be tėvų meilės pokario vaikų, bet sugebėjo prisiliesti prie jų sielų motiniškai, atsargiai, gydančiai. Dažnai absurdiškus pionieriškų rikiuočių, šventinių sveikinimų, darbų kronikų ritualus ji kažkaip paslaptingai paversdavo šilto žmogiško bendravimo, poezijos stebuklo ir dvasinio brendimo pamokomis.
Mes dirbom su spaliukų žvaigždutėm, šefavom vienišus senelius, kovojom už pažangumą ir drausmę, pakiliai šventėm tarybines šventes. Nuoširdžiai žavėjomės rusų rašytojo Arkadijaus Gaidaro knygos „Timūras ir jo būrys“ herojų aktyvia gyvenimiška pozicija ir veikla. Net patys buvom įkūrę slaptą organizaciją. Pasivadinę „gorkiečiais“ naktį sukraudavom kurio nors vienišo tarnautojo malkas ar nuravėdavom labai užsiėmusios mamytės, auginančios vaikelius, daržą.
Ievą, kaip nebejotinai vertą pasitikėjimo suaugusįjį, buvom priėmę į savo būrį garbės nariu. Jai buvo patikėtas ir slaptažodis. Ir susitikimų vieta. Į viską Ji žiūrėjo taip pat rimtai, kaip ir mes. Ir dabar, praėjus pusei šimto metų, net po keletą kartų perkainavus visas dvasines ir idėjines vertybes, negaliu žiūrėti į tą laikotarpį kitaip, kaip į tikro pilietiškumo ir žmogiškumo pamokas. Ne ji dirbo su mumis – mes dirbom kartu. Ji buvo mūsų bendražygė, o mes – jos. Nežinau, ar vaikų namų vadovybė ją girdavo, nepamenu, ar buvo gavusi kokių nors apdovanojimų – juos duoda tik už pasiekimus darbe.
O gyvenimas vaikų namuose nebuvo šiaip darbas. Vaikai ne tik mušdavosi, jie rengdavo „linčo“ teismus pagal savo taisykles, jie bėgdavo ir vėl būdavo sugrąžinami, jie vagiliaudavo vienas iš kito ir iš tarnautojų ir išpuoliais šiurpindavo taikius apylinkių gyventojus. Jie savaitėmis nė su kuo nesišnekėdavo arba saujomis rydavo migdomuosius.
Ir štai šitam suluošintų sielų sąvartyne pasklinda mintys apie siekį, apie tikslą, apie tarnavimą žmonėms.
Iškilmingose pionieriškose rikiuotėse mes šlovinom ne tik „teisingiausią pasaulyje“ tarybų valdžią, dovanojusią mums „nerūpesingą“ vaikystę, bet ir Mieželaičio Žmogų – kūrėją, galingai užpildžiusį erdvę nuo žemės iki dangaus. Žavėjomės tramdoma, vyriška ir kartu tokia persmelkiančia Širvio meile Tėvynei. Sėmėmės tylaus optimizmo iš lyriško Degutytės, kvietusios nusimesti pilkos kasdienybės kiautą, tragizmo. Neišvengiamu disonansu tokioje emocinėje terpėje nuskambėdavo daugybiniai „Ačiū Partijai ir Vyriausybei“. Pasijutę montažų bendraautoriais, mes protestuodavom. Tuomet Ieva tyliai sakydavo: „Taip reikia“. Ir mes nutildavom, pajutę geležinę raudonąją leteną.
Kelerius metus iki įstojimo į komjaunimą buvau renkama Saugų vaikų namų pionierių draugovės tarybos pirmininke. Buvo didelė laimė ir garbė dirbti globojant ir vadovaujant Ievai Labutytei. Savo užmoju, rimtumu ir siekiais darbai, kuriuos tada dirbome, man ir dabar atrodo labai svarūs, net jei ir buvo dirbami po raudona komunistinių idėjų vėliava. Nežinau, kaip ji sugebėdavo našlaičius – skeptikus uždegti tikėjimu, noru ir ryžtu nuveikti kažką prasmingą, pažadinti valią ir atsakomybės jausmą.
„Meilė“ Leninui, Revoliucijai ir Tarybų valdžiai subyrėjo kaip kortų namelis, vos papūtus nepriklausomybės vėjams, o žmoniškumo pamatas, paklotas vaikystėje griežtų, bet teisingų, reiklių, bet mylinčių Ievos rankų, išliko visam gyvenimui.
Su Ieva mane siejo ir šilta asmeniško bendravimo gija. Ji buvo pirmoji mano „Gerųjų žmonių sąraše“ (tėvų meilės tuštumai užpildyti jų nesąmoningai ieškojo kiekvienas „vaiknamietis“). Našlaičio (nesvarbu, kokio laikmečio) išskirtinis bruožas yra jo vienišumas. Jis paliktas vienas prieš visą pasaulį, todėl tikra likimo dovana – sutikti žmogų, kuriam esi svarbus.
Pas ją bėgdavau susipykusi su drauge, kamuojama pirmosios meilės abejonių, jai vienintelei patikėjau savo šventą paslaptį – dienoraštį. Ji ne tik išklausydavo, kur kas svarbiau buvo tai, kad visada tikėjo: „tu gali, tu viską įveiksi, tu ypatinga“.
Nežinau, kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas, jei ne puoselėjanti, gydanti ir nukreipianti Ievos Labutytės, Saugų vaikų namų vyr. pionierės vadovės, galinga dvasios energija. Ji mokė mūsų sužvarbusias sielas pasišildyti prie Grygo muzikos švelnumo, prie Degutytės poezijos lyriškumo, mokė nebijoti skausmo, sukeliamo kliūčių kelyje į tikslą. Pati ji visada kunkuliavo nuo sumanymų, darbų ir veiklos ir mums neleido patogiai snūduriuoti. Jautėsi atsakinga už visą pasaulio gėrį ir blogį. Laisvu noru prisiėmusi šią neįmanomą misiją, sąžiningai vykdė ją visą gyvenimą.
Paskutinį kartą mačiau ją 2001-aisiais per susitikimą Saugų vaikų namuose. Buvo iškentusi pirmą gydymosi etapą ir vėl kunkuliavo gyvenimo džiaugsmu ir meile. Supratau, kad noriu atsiklaupti prieš ją. Gailiuosi, kad to nepadariau“.
Išvykusią į Vilnių Evą Eriką Labutytę visada lydėjo žmonės iš jos vaikystės bei jaunystės, vyko aktyvus bendravimas laiškais. Tų žmonių buvimas, tikėjimas ja, jos darbų prasmingumu buvo tikrasis dailininkės stiprybės šaltinis. Evos rašyti laiškai atskleidžia nepaprastai jautrią ir lyrišką dailininkės pusę, patvirtina jos kuklumą, paprastumą, su metais nemažėjantį reiklumą. Sau dailininkė buvo ypatingai kritiška ir griežta. „Ar aš daug padariau?‘ – viename laiškų 1963-iais metais ji rašys Ritai. – „ Ne… Iš mūsų merginų turiu daugiausia darbų, bet bendrai tai dar mažai, dar nėra tiek, kiek galėjau padaryti. Pasiėmiau vokiečių mokytis, rašyti daug – ir nieko doro dar nepadariau. Kažkoks bendras abejingumas apėmė mus, ir aš taip pat pasidaviau bendrai nuotaikai. Tu rašai, kad aš daug padarysiu gyvenime. Tu tiki… Ir aš galvoju, kiek daug reiškia tikėjimas – aš prisimenu Tave, Tavo dienotvarkes, ryžtą, ir man tarsi naujos jėgos grįžta. Daug kas stebisi, iš kur aš turiu tiek noro vis dirbti, veržtis, eiti, kodėl nenuvargstu ilgam. Jie gi nežino, kad aš turiu Šaltinį.“ (Iš laiško Ritai Traubergaitei, 1963-06-16, Veisiejai).
Evos laiškuose galima įžvelgti ir liūdesio, vienatvės spalvų: toli nuo gimtinės tarp kitoniškų žmonių atsidūrusi, tačiau ir toliau aktyviai bei atkakliai svajonės siekianti savitu charakteriu išsiskirianti Mažosios Lietuvos dukra tame pačiame laiške Ritai rašys:
„Aš tau noriu dar ne apie mūsų dienas parašyti, o vieną mintį, tai, kas mane kankina, kuo aš galvoju esanti teisi, bet kai kas man priekaištauja.
Kaip čia Tau viską paaiškinus?
Aš niekados neturiu daug gerų draugų. Yra draugai, tarp kurių aš gyvenu ir kuriems galiu gyventi. Bet aš visados turiu keletą brangių žmonių, na, tokių… Tu supranti. Jiems aš skiriu savo meilę, prisirišimą. Tik jiems. Aš nemoku dalinti meilių žodžių eiliniams, apkabinti. Man dėl to priekaištauja, sako, kad egoistiška, nenatūralu šitaip: arba – arba. „Draugas ar priešas. Meilė ir neapykanta“. Manyj nėra taip: meilė ir neapykanta. Yra meilė ir draugystė. Gal iš tikrųjų taip neteisinga? Reikia visus vienodai mylėti? Nemoku…
Tu galvoji apie mane gerai. O žinai, aš Tau dar parašysiu (noriu Tau irgi būt labai atvira). Man sako, kad aš per daug reikalauju iš kitų. Sutinku. Ir visa tai man davė progos tos atsakingos sekretoriaus pareigos, darbas, visuomeninė veikla. Aš įpratau žmonėse pastebėti gėrį ir blogį, ryžtą ir silpnumą. Ir jaučiu, man patinka stiprūs, siekią žmonės. Silpniems aš reikli. O sau? Kaip visados, sau mintyse esi reiklesnis, dienoraštyj griežtesnis.
Ne, Rita, aš vis tik silpna. Ko man reikia, kad būčiau visad deganti? Šilumos. Tiki?“ (Iš laiško Ritai Traubergaitei, 1963-06-16, Veisiejai).
Eva Labutytė turėjo savybę nuolat atsidurti įvykių centre: buvo visur, kur tik prireikdavo pagalbos. Tačiau pagyrų dailininkė nemėgo, daug giriama jautėsi nesmagiai. Kitame laiške Ritai ji pasakos:
„ Per ilgąją pertrauką vos spėjau vokiečių kalbai pasiruošti.
Jos aš laukiau. Teisingiau pasakius, pačios dėstytojos. Kodėl?
Paaiškinsiu. Ir spręsk, ar teisingai aš pasielgiau.
Pereitą kartą po jos paskaitos aš užėjau dėl vokiečių k. būrelio. Ji nori atgaivinti, jai reikia padėti. Pasakiau savo nuomonę, o paskui ji ėmė klausinėti dėl savo dėstymo, kas blogai, kodėl nesimoko niekas (ji šiemet visai nauja pas mus). Ir aš viską jai pasakiau. Visas nuomones, visų mintis. Ir kaip bus šiandien? Ar ji ką nors darys? Ir žinai, kaip griebė, oho, nepalyginsi. Ir man kliuvo – žodžių nemokėjau. Ir uždavė daug, ir daug aiškino, klausinėjo. Visai kitaip. Aš vos nesusilaikiau plačiai nenusišypsojusi. Savotiškai man gera. Bet nė vienam mūsiškiui to negaliu sakyti. Sakys – įskundžiau ir t.t., panašiai. O aš noriu paprasčiausiai, kad ir jai, ir mums būtų geriau. Aš ją gerbiu, džiaugiuosi ja.
Iš pedagogikos atsiprašiau ir su vienu kursioku važiavau atsiimti paliktų daiktų į televiziją.
18 val. buvo fakulteto susirinkimas. Aš dabar f-te lyg svečias. Mano vietoj tvarkosi Kazys. Šiandien susirinkimas praėjo dar ne kaip, bet viena, džiugu, žmonės išsijudina – buvo daug kalbų, ir gana karštų.
O po to aš palydėjau iki katedros Vedėją ir ten visą pusvalandį gerokai praplepėjom. Aš jau buvau (net keista man dabar) atpratusi nuo jos. Nebe taip laukiau, jaudindavaus ir nebe taip reikalinga ji buvo man. Ne! Ne! Ne…
Kaip šitaip aš galėjau? Kaip nemačiau jos lydinčių akių? Juk ji visą laiką gyvena mano gyvenimu.
Ji pergyvena, kad aš tolstu, kad nebe jos.
Rita, aš stovėjau prieš ją ir nežinojau, ką jai atsakyt. Man norėjos atsiklaupt prieš ją, padėti jai galvą ir ištarti: „Aš Jūsų… Nuraminkit mane. Būkit su manim. Aš niekur nuo Jūsų neatsitrauksiu. Aš Jūsų. Ir atleiskit, kad neateidavau…“
To nepadariau, bet išėjau pilna vidinės laimės.
Sutvarkiau studiją ir išbėgau į kiną „Rytiniai traukiniai“, labai geras.
Na, Ritule, ar negera mano ši diena? O dar žmonės sako, kad skaičius „13“ nelaimingas?
Dar. Tavo laiškas visas pagyrimų. Kai kada leidžiu, bet visad… Supranti, gali baigtis bloguoju.“ (Iš laiško Ritai Traubergaitei, Vilnius, 12-13)
Buvusi Evos Labutytės bendramokslė Teresė Kniukštaitė-Vaičiulienė, 1959 metais įstojusi į tuometinį Vilniaus valstybinį Vinco Kapsuko vardo Raudonosios vėliavos ordino universiteto Filologijos fakultetą pasakoja, kad baigusieji Klaipėdos pedagoginę mokyklą bendraudavo, susitikdavo tai vienur, tai kitur. „Su Ievute taip pat susitikdavome, pasikalbėdavome. Ievutė piešė paveikslėlius, karikatūras vaikiškiems laikraščiui, žurnalui („Lietuvos pionierius“, „Moksleivis“). Už gautus pinigėlius pirko dažus, popierių, prisidurdavo prie kuklios studentiškos stipendijos. Didesne uždarbiavimo veikla neturėjo laiko užsiiminėti, nes dailės studijos, praktiniai darbai užimdavo visą laiką, dažnai tekdavo skirti ir dalį nakties.
Man baigiant universitetą, Ievutė pasiūlė apiforminti mano diplominio darbo titulinį lapą. Mano darbo išvaizda tikrai puikiai atrodė. Jį katedros vadovė rodė kaip pavyzdį kitiems studentams“.
Baigiant universitetą mirus mamai Teresė Vilniuje nebepasiliko, tačiau vasaromis Eva ją aplankydavo dirbančią Klaipėdos rajono Švietimo skyriuje, švenčių proga atsiųsdavo savo pieštas sveikinimo atvirutes.
Pasak Teresės, Ieva daug dirbo: turėjo dailės pamokų Vilniaus pedagoginėje mokykloje, laisvu nuo pamokų metu piešdavo paveikslėlius ir statydavo pardavimui į dailės parduotuves. Ji labai stengėsi įsigyti kooperatinį, nors nedidelį, butelį, kad būtų normalesnės sąlygos dirbti savo išsvajotą darbą, nes gauti iš valdžios butą perspektyvų jaunai dailininkei nebuvo.
„Būdama Klaipėdos krašto lietuvininkė patriotė, galiausiai ji visą savo talentą nukreipė šio krašto šviesuolių portretų piešimui, jų švietėjiškos veiklos atskleidimui grafikos darbuose. Ji iliustravo knygas, rašomas Klaipėdos krašto rašytojų. Ieva sukūrė daugybę ekslibrisų. Taip pat buvo sukūrusi ekslibrisą mano vadovaujamai Klaipėdos rajono skyriaus knygos bičiulių draugijai.“
Neatskiriamai Evos gyvenimas su daile susietas tapo, jos pačios žodžiais tariant, nuo 1967 m. Tais metais ji baigė Vilniaus valstybinį dailės institutą (dab. Vilniaus dailės akademija) ir įgijo grafikės specialybę. Kūrybos sritis – grafika – estampai, ekslibrisai, knygų iliustracijos. Mėgstanti ir akvareles lieti. „O temos? Tema viena – tai Mažoji Lietuva“…
„Jei gyvenime ko nors pasiekiau“,- pabrėžia dailininkė,- „tai visų pirma dėkoju žmonėms – jie lydėjo visą mano kelią, į juos tarsi į medžius aš visad galėdavau atsiremti. Iš jų aš semiuosi tos dvasinės ramybės ir stiprybės…“
Nuo 1968 m. dailininkė dalyvavo Lietuvos ir užsienio šalių dailės parodose, surengė daugiau negu 20 personalinių parodų.
„Kada susitikdavome,- pasakoja Teresė Kniukštaitė-Vaičiulienė,- Ieva pasidalindavo savo mintimis apie pasirengimą įvairioms dailės parodoms. Ji surengė personalines ekslibrisų, grafikos, akvarelės, estampų parodas Vilniuje, Klaipėdoje, Šilutėje, Telšiuose, Vokietijoje, Norvegijoje, Lenkijoje. Dailininkė aktyviai dalyvavo ir grupinėse parodose su kitais dailininkais Čikagoje, Liubeke, Rygoje, Taline, Vilniuje ir Klaipėdoje. Jos darbai menotyrininkų buvo aukštai vertinami. Jie pasižymi minties gilumu, nepaprastu atlikimo kruopštumu.
Pasinėrusi į savo didžiųjų užmojų įgyvendinimą, taip pat dalį laiko skirdama paveikslėlių piešimui pardavimui dailės parduotuvėse (užsidirbti pragyvenimui), trūkdavo laiko asmeniniam gyvenimui. Ieva ištekėjo būdama virš trisdešimties metų. Kada išsikalbėjome apie vedybas ir aš paklausiau, „kur tu radai tokį šaunų vyrą?“, ji juokais atsakė: „Man gimimo dienos proga padovanojo bendrakursė. Ji atsivedė savo brolį inžinierių panašaus amžiaus kaip aš ir paliko visam gyvenimui. Jis tapo pirmuoju mano darbų recenzentu.“
1974-ųjų gruodžio 20 d. E. Labutytė tapo Vanagiene. Užsiaugino sūnų Kęstutį. Metams bėgant grafikė susirado giminių, kurie karo metais buvo pasitraukę į Vokietiją. Sužinojo, kad ir tėvelis buvo atsidūręs Vokietijoje, tačiau sovietmetyje bijojęs rašyti laiškus, kad nepakenktų šeimai“.
Teresės Kniukštaitės-Vaičiulienės atmintin itin įsirėžė vienas jos kartu su aktyviais knygos draugijos bičiuliais Gargždų kultūros namuose surengtas vakaras – susitikimas su garsiais kraštiečiais, po kurio sulaukė didelės Ievos padėkos: ,,Tiksliai nebeatsimenu, atrodo, kad tai buvo 1987 ar 1989 metais. Susitikime dalyvavo mokslininkai akademikai, kilę iš Gargždų ir kitų Klaipėdos rajono vietų: Jonas Lankutis, Eduardas Vilkas, mokslininkai Domas Kaunas, Antanas Būdvytis, skulptorė Dalia Matulaitė, grafikė Ieva Labutytė. Visi svečiai ir vietiniai, dalyvavusieji susitikime, liko labai patenkinti, nes susitikimas buvo nuoširdus, šiltas. Kraštiečiai geriau susipažino vienas su kitu, pradėjo artimiau bendrauti ir bendradarbiauti. Mums jie liko dėkingi už tokią sudarytą galimybę.“ Po susitikimo Teresė sulaukė Evos laiško:
LABA DIENA, TERESE, TERESĖLE!
Dar ir dar kartą noriu Tau ir visiems Tavo draugams ir bičiuliams padėkoti už tokį nuostabų susitikimą. Iš tiesų buvo gera, malonu ir naudinga (pvz., aš taip ir nebūčiau žinojusi, kad D. Kaunas domisi Klaipėdos kraštu – mes gi dirbam vieną darbą. Jis tik rašo, o aš turiu įkūnyti paveiksluose. Jo surinkta medžiaga man labai pravers). Va, kodėl aš rašau, kad naudinga. Bet tai tik iš vienos pusės. Visas tas susitikimas davė tiek daug gerų emocijų, naujų žmonių, gilaus įspūdžio, kad mes namuose dar daug kartų grįžtame prie to vakaro, bet, deja, kasdienybė, nauji, skubūs darbai neleidžia ilgai užsibūti praeityj. Taip jau yra – gyvenam dabartim, o svajojam apie ateitį…
Taip, Teresėle, didžiuokis ir džiaukis, kad sugalvojai tokį susitikimą – vakarą. Aš tikiu, kad Tau daug kas dėkoja… Ką gi, Tu verta. Tu šauni! Visi jūs ten tokie paprasti, mieli, kad man dabar Gargždai tapo irgi brangiu miestu. Ir kai būsime vasarą tuose kraštuose, būtinai pabuvosime pas jus, užsuksime ir pas Tave. Galima bus?
Dabar, kai viskas jau praėjo, aš priekaištauju sau, kad ne taip kalbėjau, ne viską išsakiau ir t.t. Bet, matyt, tai dėsninga, bet, matyt, nereiktų… Kai praeina viskas, imi į save žiūrėti iš šalies, tampi sau daug reiklesnis…
Terese, Tu man parašyk, ar reikia jums siųsti daugiau tų ekslibrisų? Ir kiek? 50? 80? 100? Ar jums pravers? Ar panaudosite kam nors? Man rodos, jis gali jums būti ir kaip atminimas, ir kaip draugijos vizitinė kortelė, ir galite dalinti visiems jos nariams ir svečiams.
Tiesa, tą diafilmą pasilik sau, Tavo mergytei atminimui…
… Kultūros skyriaus vedėjas užsirašė mano adresą, telefoną, tarėmės dėl mano darbų įsigijimo. Nors man reikės daug spausdinti, dirbti, bet, aišku, ir aš būčiau patenkinta, jei ir mano darbai bus kam reikalingi, kad ir Gargžduose jie kabos…
Ką gi, Terese, pavasaris jau padvelkė visu savo gaivumu – gera, kai saulė šviečia ir džiugina. Tad tegu Tau gera ir dirbant. O darbo, aš tikiu, Tu turi labai daug.
Energijos, ryžto, pasišventimo linkiu Tau ir toliau. Ir, svarbiausia, sveikatos!..
Parašyk man, gerai?
Iki, iki…
IEVA
(Ievos Labutytės laiškas Teresei Kniukštaitei-Vaičiulienei, buvusiai Klaipėdos rajono Švietimo skyriaus vyriausiajai specialistei)
Eva visada buvo pasiruošusi duoti. Ir vėliau, 1996 metais, dalyvaudama Šilutės miesto šventėje ir tapusi tarptautinio atvirukų, skirtų Šilutės miestui, konkurso laureate, ji kalbėjo: „Visų pirma noriu padėkoti savo kraštui, savo žemei, kuri dar kartą suteikė galimybę suprasti, kad pats didžiausias, pats vertingiausias dalykas pasaulyje yra daryti, ką nors kitiems duoti…“
Nuo pat jaunystės metų, nuo to laiko, kada mokėsi pedagoginėje mokykloje, pasak Teresės, ji niekada negirdėjusi, kad Ieva skųstųsi dėl sveikatos, dėl nuovargio arba nepriteklių. O jų buvo daug: alkis, apavas, apdaras, pastovus pinigų stygius. Vėliau, studijuojant Dailės institute, Ieva visa esybe pasinėrė į specialybės įsisavinimą. Visada džiaugsmu spindėjo jos gražios mėlynos akys, nors nepritekliai ją persekiojo ir tuomet.
Teresė tvirtina: „Ji surasdavo laiko aplankyti tuo metu žymių dailininkų parodas, profesionaliu žvilgsniu nagrinėdavo tų darbų atlikimo technikas, žavėdavosi jų darbais.
Tapdama patyrusia dailininke Ieva gyvenimo credo laikė duoklės atidavimą savo gimtam kraštui: tai Martynas Mažvydas, pirmoji lietuviška knyga, Vydūnas, Martynas Jankus ir kiti šviesuoliai, šio krašto vietovių piešiniai, knygų iliustravimas.
Ieva buvo valinga, mylėjo savo šeimą, džiaugėsi susidariusia galimybe bendrauti su savo giminėmis, gyvenančiais užsienyje.
Ji niekada nesipuikavo savo pasiekimais, buvo paprasta ir kukli. Jos galvoje brendo daug įdomių kūrybinių sumanymų, tačiau kaip juodas debesis atsėlino klastinga liga. Po kelių metų medikų ir jos pastangų dėka atrodė, kad liga nugalėta. Vėl širdis plakė džiaugsmu, viltis gyvenimui grįžo, rankos tiesėsi prie mėgiamos kūrybinės veiklos, rodėsi, kad Vilnelės pakrantėse suokiančios lakštingalėlės sveikina tave, nugalėjusią mirtį.
Laimingas laikotarpis tęsėsi apie penketą metų. Likimas smogė negailestingą paskutinį smūgį – liga sugrįžo ir nebepaleido. Šeima neteko švelnios, rūpestingos mamos ir žmonos. Lietuva – talentingos dailininkės, o Klaipėdos kraštas – savo turtingos kultūros istorijos metraštininkės meninėmis priemonėmis“,- įsitikinusi Teresė.
Ypatingas ryšys dailininkę siejęs ir su mokytoja Ada Kuncaitiene. „O norėčiau, kad patikėtumėte, kaip aš džiaugiuos, kad suradau Jus…“, – 1977- aisiais rašytame laiške mokytojai atvirauja Eva. Ne vieną sveikinimą, artimą laiškams, įvairiomis progomis siuntusi Eva prisipažįsta: „aš negaliu Jums rašyti laišką šiaip sau, paskubom, kaip eilinį, kasdieninį… Laiškas Jums – tai mano šventė. Ir šiai šventei man buvo reikalinga ypatinga nuotaika. Kažkokia pakili, nepakartojama. Kai visur tylu, ramu, kai viskas taip aplinkui gera, aš rašau, aš su Jumis…” (Iš laiško Adai Kuncaitienei, 1977)
Laiškuose mokytojai atsispindi Evai būdingas rūpestis, atidumas kitam, savikritika. Būtent mokytoja priverčia dailininkę susimąstyti apie jos darbų trukmę.
“… O pas mus tarsi nieko naujo. Gyvenam tyliai, ramiai, kas vakarą vis apgailestaudami, kad per dieną tiek mažai padaryta. O planų daug! Dabar rašau tris tokius užrašus Zarasų metrikacijos skyriui knygoms – albumams. Reikia meniškai, kaligrafiškai parašyti, taip kad kelių vakarų neužtenka. Tiesa, aš vis prisimenu Jūsų klausimą, kiek laiko užtrunka padaryti vieną estampą, ekslibrisą ir t.t. Prisipažinsiu, nė dabar, ramiai apgalvojus, aš negalėčiau atsakyti tiksliai. Juk į tą laiką reikia įtraukti ir tą momentą, kai tik pradedi apie pasirinktą darbą galvoti. Pvz., aš norėčiau papasakoti nors trumpai apie tai, kaip kūriau 5 mažus estampus – ekslibrisus M. K. Čiurlionio gimtosioms vietoms ir kūrybos vietoms pažymėti ryšium su 100-iomis jo gimimo metinėms. Visų pirma, kokias vietas, miestus paimti? Pasirinkau Varėną, Druskininkus, Palangą, Plungę, Vilnių, tas vietas, kur gyveno, kūrė. Susirinkau visas knygas, straipsnius, iškarpas, nuotraukas, viską perskaičiau, grupavau, atrinkinėjau. Viską, kas susiję su šia vieta, su Čiurlioniu, piešiau. Iš pradžių, eskizuose. Net vieną darbą padariau. Išraižiau, atspaudžiau ir matau, ne taip reikėjo. Tada viską iš naujo. Gerai, kad Palangos kūrybos namuose turėjau visas galimybes atsiduoti tik tam darbui. Ir taip visą mėnesį: piešiau, skutau, kankinausi, vėl skaičiau, vėl dirbau toliau. Ir kai visi 5 jau buvo ant plokštelės nupiešti, ir tai, ko gero, savaitę dar laikiau, neėsdinau, stengiaus dar kritiškai žiūrėti, ir tik daug vėliau ryžaus užbaigti. O kiek vakarų praėjo, kol atspausdinau! Antra tiek darbo! Ne, neįmanoma (tuo labiau laišku) perteikti kūrybos eigą. Kartais savaitėmis eini, galvoji, net ant tako kur nors pieši, o paskui namuose iš karto gimsta geras sumanymas. Jeigu trumpai, reziume, tai štai kaip reikėtų viską suskirstyti:
1) Kol sugalvoji, kaip, kuo padaryti,
2) Darbo atlikimas,
Ir žinote, kas dar blogiausia, kol kuri, pieši, svajoji, gyveni tuo, tol ir pačiam lyg ir patinka, tačiau, kai atspausdini, kai pabūna kiek laiko – visiškai nebepatinka ir tik viena galvoji, reikėjo kažkaip kitaip… O kitą kartą vėl viskas iš naujo. Vėl džiaugsmas, vėl savigrauža. Tačiau nėra nieko stebuklingesnio kaip kūryba, kaip galimybė išreikšti savo mintis, svajas darbe!
Kai susitiksim, aš Jums apie tai dar papasakosiu, gerai? Žinoma, jei tai Jus domina. Bijau, galiu įkyrėti.“
(Iš laiško Adai Kuncaitienei, 1977)
Eva Labutytė ją prisimenančiųjų atmintyje įsirėžus kaip šviesus, gėrį ir grožį skleidžiantis žmogus, gebantis išlaikyti pusiausvyrą tarp takto ir įžeidžiančios kritikos. Meilė pasauliui, subtili grožio ir savo pačios mažumo kontrasto pajauta labai ryški dailininkės laiškuose. Evai vis atrodo, kad ji galinti padaryti daugiau, geriau, tačiau savikritiškas požiūris į save ir reiklumas kitiems netrukdo gėrėtis pasauliu. Dailininkė nelaiko pykčio: visur, kur ji mato darbą reikalingą, ji imasi veikti, o į netikėtai susiklosčiusias aplinkybes geba žvelgti optimistiškai.
Nuo 1974-ųjų Eva tampa Lietuvos dailininkų sąjungos nare. 1976-aisiais bando atsidėti tik kūrybiniam darbui. Tačiau veikli prigimtis neleidžia atitrūkti ir nuo kitų darbų.
„Vilniuje dabar labai daug sniego. Gražu pro langą žiūrėti į miško, upės pusę. O ypatingai gražu vaikščioti su Kęstučiu per snieguotą miškelį, tapu-tapu bristi, bristi. Tik Gediminui su savo mašina sunku važiuoti, net ir jis skundžiasi, nors ypatingai mėgsta važinėtis,“- laiške mokytojai Adai pasakoja dailininkė.
„Ką šiuo metu dirbu? Rodos, nieko svarbaus. Ne, vienas didelis darbas manęs laukia. Universiteto 400 metų jubiliejui esu sumaniusi padaryti estampų prūsų kalbai įamžinti, pagerbti. Faktiškai 3 darbus ta tema. Prūsų kalba, prūsų tauta, ta, kuri jau išmirė ir liko tik keli kalbos paminklai – knygos. Tačiau visam pasauliui ji turi ypatingą reikšmę. Kaip tai padaryti, kaip tai įkūnyti – aš nežinau. Pereitą savaitę nešiau eskizus, meno taryba nepriėmė. Reiškia, reikia iš naujo, reikia kitaip. O kaip? Na, štai ir kūrybinės kančios ir svajos. O padaryti reikėtų iki balandžio 1 dienos – visus grafikos darbus, skirtus šiam Universiteto jubiliejui, veš į Amerikos universitetus kaipo jubiliejinę parodą. Matote, kaip nelengva kūrėjams.
Ir dar – Pedagogikos institutas prašo vakariniame skyriuje dėstyti. Ką gi, pareigos garbingos, dalykas (vaizduojamosios veiklos metodika ikimokykliniame amžiuje) žinomas, tačiau taip nenoriu. Aš galvojau vien kūrybai atsiduoti, bet, matyt, neišeis. O gal ir gerai retkarčiais išeiti į žmones. Tuo labiau, kad ir toj srityj galiu būti naudinga, reikalinga…“
(Iš laiško Adai Kuncaitienei, 1980-12-01, Vilnius)
Kartu su VU profesoriumi D. Kaunu, Klaipėdoje gyvenančiu ir kuriančiu fotomenininku B. Aleknavičiumi ši Klaipėdos krašto dukra prisidėjo ir prie garsiojo aušrininko Martyno Jankaus muziejaus kūrimo ištakų…
Bitėnų mokykloje, kur ir atsirado pirmoji kukli ekspozicija, tuomet mokytojavo Birutė Žemgulienė, Evą pažinojusi nuo 1958 m. rudens. „Pamačiau ją, kai atvyko dirbti į Saugų vaikų namus tuometiniame Priekulės rajone. Pamačiau smulkutę, lieknutę šviesiaplaukę mergaičiukę. Tuo metu ji neseniai buvo baigusi Klaipėdos pedagoginę mokyklą. Greitai užsitarnavo auklėtinių ir pedagogų pasitikėjimą ir pagarbą. Sugebėjo organizuoti įvairius renginius įtraukdama į juos visus vaikus. Visas vaikų namų patalpų, įvairių stendų apipavidalinimas gulė ant liaunučių jos pečių. Visa, prie ko ji pridėdavo ranką, būdavo atlikta skoningai ir kruopščiai“.
Uždaro būdo, svajokle apibūdindama būsimą dailininkę 1958–1959 metus išskiria kaip labai sudėtingus Evai: „tuo laikotarpiu daugelis Klaipėdos krašto senbuvių, turėjusių Vokietijoje giminių ar pažįstamų, pakilo važiuoti į Vokietiją. Ragino vykti kartu ir Ievutę. Tada ji pasidarė dar uždaresnė, nervinga. Kankino sprendžiamas klausimas – vykti ar likti? Nugalėjo meilė savo tėviškei, gimtajam kraštui ir Ievutė liko. Liko ir lyg sunkiausią akmenį nusirito nuo pečių. Pasidarė gyvesnė, linksmesnė ir dar atkakliau kibo į darbą. Nors ir turėjo pedagoginę gyslelę, nors ir sekėsi darbas su vaikais, tačiau širdyje ruseno noras studijuoti dailę.
Ir pagaliau ta svajonė išsipildė. 1962 m. įstojo į Vilniaus dailės institutą ir pradėjo studijas. Tada mūsų keliai ilgam išsiskyrė, nes aš su šeima taip pat išvykau iš Saugų. Žinojau, kad vasaromis ji atvažiuoja į vaikų namus ir keletą mėnesių dirba auklėtoja, kad šiek tiek prisidurų pragyvenimui. Tik apie 1967 ar 1968 metų vasarą netikėtai susitikome Nidoje. Tuo metu ji jau buvo baigusi institutą.
Trumpai tepasikalbėjome, nes ji buvo labai užimta. Skubiai ruošė reportažą „Tarybinio mokytojo“ laikraščiui apie mokytojų vasaros poilsį. Grįžusi namo, tą reportažą, iliustruotą piešiniais, perskaičiau. Žinojau apie ją iš pamatytų spaudoje straipsnių ir labai dažnų iliustracijų“.
Pasak Birutės, 1978 m. rugpjūtį Eva, nutarusi kurti Martyno Jankaus portretą ir norėdama arčiau susipažinti su ta aplinka, kurioje šis aušrininkas gimė, augo ir gyveno, kad pajustų Rambyno ir Bitėnų dvasią, susiruošė atvažiuoti į Bitėnus ir pavaikščioti Jankaus vaikščiotais takais.
Ją vežė jos vyras Gediminas, o lydėjo Domas Kaunas, kuris jau žinojo kelius į Bitėnus. Čia jau nuo 1966 metų gyveno ir Birutė Žemgulienė su vyru, irgi kartu su Ieva anksčiau dirbusiu vaikų namuose. „Ir koks buvo visų nustebimas, kai po tiek nesimatymo metų visi susitikome. Ilgokai pasėdėjome prie kavos puodelio laižydami medų. Gimė nedrąsi idėja kurti Bitėnuose M. Jankaus ekspoziciją. Nors ir nedidukę, kuklią, bet pasakojančią apie jo nuveiktus darbus spaudos ir Tėvynės labui. Čia Ievutė pasakė, kad jos kuriams Jankaus portretas, pabuvojęs parodoje, atkeliaus į Bitėnus ir bus jos dovana ekspozicijai. Ir ji savo pažadą ištesėjo. 1980 m. gegužės pradžioje portretą atvežė. Aš jį tuojau pakabinau mokyklos spaliukų kambaryje ir tai buvo M. Jankaus dabartinio muziejaus pradžia“. Dailininkės nebepaleido mintis įamžinti M. Jankaus atminimą. Bendraminčiai kaupė sunkiai tuo metu prieinamą ikonografinę medžiagą. „1981 m. gegužės 23 d. į Bitėnus atvyko M. Mažvydo knygos bičiulių klubo nariai. Tarp jų buvo ir Ievutė. Klubo tikslas buvo paruošti M. Jankaus ekspoziciją. Ievutė rūpinosi eksponatų išdėstymu, stendų apipavidalinimu. Ji atsivežė gerą krūvą kartu su fotožurnalistu Bernardu Aleknavičiumi pagamintų lankstinukų, kurie gegužės 24 d. ekspozicijos atidarymo proga buvo išdalyti svarbesniems svečiams. O kaip ji džiaugėsi šia ekspozicija! Ir jos galvoje jau knibždėjo mintys, kaip ją papildyti, ką dar padaryti. Po atidarymo vykusių pietų metu pasiklausiusi džiaugsmingų kalbų ji išdrožė: „Tai tik pradžia. Reikia galvoti apie ateitį. Reikia dirbti, dirbti, dirbti ir tik darbu siekti užsibrėžtų tikslų, o ne kalbomis“. Ir ji dirbo, bėgo, skubėjo lyg jausdama, kad jai skirtas laikas – neilgas.
Profesorius D. Kaunas prisimena: „Tuometinėj „Tiesoj“ pasirodė žinutė: „Bitėnuose atidarytas M. Jankaus muziejus“. Sukilo CK funkcionieriai: „Kas leido?“ Mums su Ieva teko pajust tokį šaltuką! Liepė uždaryti, tačiau pasvarstę vėliau paliko kaip mokyklinę ekspoziciją: juk čia buvo išspausdintas „Komunistų partijos manifestas“. Viskam nutilus, Ieva, anot D. Kauno, tyliai protestuodama prieš draudimus pagamino trafaretą su užrašu „Martyno Jankaus muziejus“, palaipino vyrą Gediminą ant kopėčių ir… Šiandien muziejus su turtinga ekspozicija įsikūręs buvusioje M. Jankaus spaustuvėje, o pablukęs užrašas virš buvusios mokyklos durų tapo atkaklaus siekimo prikelti kultūrinę krašto atmintį liudytoju. Birutė prisimindama muziejaus užrašo gimimą pasakoja Ievą kalbėjus: “Kokia čia ekspozicija, jeigu ji užima du kambarius, o eksponatų vis gausėja ir gausėja. Žmonės važiuoja į muziejų, ne į ekspoziciją“… Nors naujas užrašas buvo pagamintas 1985 metais, o muziejaus eksponatai perkelti į atstatytą M. Jankaus spaustuvę, pirmasis, nors ir išblukęs, dar ir dabar byloja, kad čia gimė Jankaus muziejus. O aš, kiekvieną kartą eidama pro šalį matau to užrašo gimimo vaizdą ir laimingą Ievutės veidą.“
Kiekviename laiške Birutei Eva klausdavo: ,,Kaip laikosi mūsų muziejus? Ar daug lankytojų? Ką dar galiu padaryti, kuo padėti?“
„Man visad malonu gauti laiškų iš Bitėnų – kažkur ten liko ir mano dalis…- laiškuose kalbėjo Eva. – Tad, Birute, linkiu sveikatos, ištvermės ir nepaliaujamo ryžto šiame gražiame muziejaus darbe. Tu gali džiaugtis ir didžiuotis – Tu dirbi tylų, bet nuostabiai reikalingą darbą. Jankus tampa žinomas ir dėka tavęs. Ar tai ne gražu? Nuostabu!“
Pasak Birutės, kai tik laikas leisdavo, dailininkė apsilankydavo Bitėnuose. Abiems su vyru būnant laisvesniems net kelias dienas pasisvečiuodavo. Vaikščiodavo po apylinkes, darydavo eskizus, liedavo akvareles. Ypač mėgo Bitėnų gluosnius. „Mano dukrai padovanojo akvarelę, kitą – vidurinės mokyklos baigimo proga. Jos darbelių susikaupė nemažai: pirmos mano vaikaitės gimimo proga, jaunesniojo sūnaus vestuvėms ir daug naujametinių, pačios sukurtų, kurių dalį įsirėminau“.
Po Sąjūdžio, prasidėjus tautos atgimimui, nepriklausomybės atkūrimui susitikimai, laiškai tapo retesni. Eva pradėjo dažniau važiuoti į užsienį aplankyti saviškių, paskui prasidėjo liga ir kova su ja. „Paskutinį kartą Ievutė lankėsi Bitėnuose 1998 m., švenčiant M. Jankaus 140-ąjį gimtadienį. Dar su ja atsitiktinai susitikau Vilniuje ant centrinio pašto laiptų. Nors bėgo vejama daugybės darbų, nors ir labai skubėjo, bet užsukome į kavinukę puodelio kavos. Pakalbėjome, pasidalinome džiaugsmais ir vargeliais, ir aš net nepagalvojau, kad matomės paskutinį kartą. Tokia atrodė gyvybinga, kūrybinga, kupina sumanymų, noro dirbti. Tai buvo 2001 m. spalio 25 d. Ir paskutinis kartas…
Sutikome ją saulėtą 2003 m. rugsėjo 20 d. Plikių bažnyčios šventoriuje. Palydėjome į bažnyčią, o paskui į kapines, kur ji atgulė amžinam poilsiui šalia savo mamos, ant kurios kapo ji atveždavo ir padėdavo visas gėles, gautas per darbų parodų atdarymus.“
Eva Labutytė – viena lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ steigėjų, senųjų klaipėdiškių pimojo susiėjimo, prasidėjus Atgimimui (1989-05-27), organizatorių. Susiėjimas prasmingai surengtas Klaipėdoje, jam pirmininkavo Eva Labutytė su Tautvydu Braku ir vyskupu Jonu Kalvanu (vyresniuoju). Tarp tų pirmųjų buvo Jurgis Aušra, Rūta Kėkštaitė-Mačiūnienė, Viktoras Petraitis, Vytautas Gocentas, Erikas Purvinas. Pamaldos vyko Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčioje, aplankytos Karklininkų, buvusios Klaipėdos (dabar Skulptūrų parkas) ir Bitėnų kapinės. Tais metais pradėtos sodinti lietuvininkų giraitės prie Agluonėnų ir „Trinyčių“ tvenkinio, Šilutėje atsirado Lietuvininkų gatvė. „Nuostabus laikas buvo,- prisimena Atgimimo metus lietuvininkas Vytautas Gocentas.- Mes visi supratom – krašto žmonių nebedaug, mums reikia vienytis, jungtis į bendriją. Vienas klausimas kilo: kokia ji bus? Klaipėdiškių ar lietuvininkų ir vokiečių? Gimė lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“: tuo metu daugelis taip norėjo. O Ėvikė čia buvo didelis švyturys: dalyvavo organizuojant steigiamąjį susirinkimą, inicijavo Rytprūsių krašto ekslibrisų parodas, aktyviai dalyvavo minint miestų įkūrimo sukaktis, atgaivinant evangelikų bažnyčios gyvenimą. Ji visada sakydavo: „Kiekvienas darykim, ką galim“. Pati veikė per meną. Neretai darė ir daugiau.“
Lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“ ėmė rūpintis klaipėdiškių kapinių tvarkymu, bažnyčių atkūrimu, istorinio Klaipėdos krašto tautinių ir evangeliškų tradicijų puoselėjimu. Bendrija paveldėjo Mažosios Lietuvos, dar vadinama ir Mindaugo, vėliavą – žalia-balta- raudona.
Kalbėdama apie Šilutės kraštą dailininkė pasakoja: „Vienas ryškiausių įvykių, kuriuose teko dalyvauti – Vydūno sutikimas. Jis paliko giliausią įspūdį. Iki šiol matau tūkstančius gėlių žiedų, žmones. Net dabar verkti norisi.“ Dailininkas Aloyzas Stasiulevičius liudijo: „Ne kartą buvome kartu kūrybos namuos Palangoje. Ant jos darbo stalo visad būdavo Vydūno raštai, o jo dvasios žvilgsnis į begalybę, į erdvę jai buvo labai artimas. Dažnai prisimindavo virš įėjimo į Bitėnų kapinaites iškaltus Vydūno žodžius „esmi spindulys begalinės šviesos“. Mano akyse gimė grafikos darbų ciklas, skirtas Vydūnui, kurį autorė pavadino „Sąranga“. E. Labutytei Vydūno gyvenimo filosofija buvo svarbi, o jo dvasia tarsi persikėlė į grafiką.“
„Gimiau ir užaugau netoli marių, netoli Klaipėdos. Čia išėjau į gyvenimą, į žmones. Gal dėl to tas pamario kraštas man toks artimas, toks brangus. Bet ypač brangūs tie žmonės, kurie per šimtmečius šiam kraštui nešė šviesą, skleidė lietuvišką žodį, lietuvišką kultūrą“,- svarsto dailininkė. Pasakodama apie M. Mažvydo, D. Kleino, J. Bretkūno, L. Rėzos, K. Donelaičio, Vydūno, M. Jankaus ir I. Simonaitytės portretus – kompozicijas, sukurtas 1971 – 1979 metais, Eva atviravo: „nemaža laiko jau praėjo, tačiau vis dar prisimenu tą neapsakomą atradimo džiaugsmą, pirmą kartą sklaidant senuosius mūsų raštijos lapus – tolimi šimtmečiai atvėrė man savo duris: įeik, susipažink… Ir pamilk tą laiką, tuos žmones!.. Tai jie Mažajai Lietuvai paskyrė tokias neįkainojamas dovanas. Pirmieji – pirmąsias knygas, leidinius. Žmonės, ištikimi savo kalbai ir kraštui. Kas gali būti brangiau?
Su virpuliu širdyje renku kiekvieną raidę, gaidą, architektūros detalę, drabužių klostę – kuriu mozaiką iš pažinimo meilės, iš jaunatviško užsidegimo ir begalinio sąžiningumo: sudėti viską, viską, ką žinai, ką radai… Tais darbais norėjos visai Lietuvai, visam pasauliui parodyti – štai kokių Mažojoje Lietuvoje būta gražių žmonių! Iškilių veikėjų…
Šie kūrybiniai ieškojimai, ko gero ir yra patys žaviausi: svajonės tave pakelia iki aukščiausių aukštumų – tau viskas pasiekiama, įvykdoma…
Praėjus jau nemažam laiko tarpui, supranti, kad ir svajonės, ir galimybės, ir reiklumas keičiasi… Dabar aš šių garbingų žmonių portretus kurčiau jau visai kitaip… Tačiau viena galiu tvirtai pasakyti: nuo šių Mažosios Lietuvos kultūros veikėjų portretų – kompozicijų ir prasidėjo mano kūrybinis kelias, pašvęstas Mažajai Lietuvai, mano gimtajam Klaipėdos kraštui.“
Eva Labutytė savo kūryboje jautriai permąsto istoriją, nepailsdama piešia prūsų ir vakarinių lietuvių tradicinės kultūros motyvais. Tie jos piešiniai lyg viduramžių graviūros – vaizdai mįslingi, prislopinti šešėlių ir pusšešėlių. Arba gal truputį kosminiai arba pelkiniai, lyg juos gaubtų dangiškasis ir Nemuno deltos rūkas. Bet jos simbolių kalba išsami, nors ir nešanti į neįžiūrimą praeitį. „Atkurta prūsų tragika skamba skaudžiai, bet prislopintom gaidom – galbūt dėl santūrios protestantizmo dvasios įtakos…“- 1990 m. rašė profesorė Birutė Baltrušaitytė-Masionienė, pristatydama Evos Labutytės kūrinius Vokietijos žiūrovams.
Evos darbų neįmanoma suskaičiuoti. ,,Nelengva būtų tai padaryti“,- pripažįsta ir save lietuvininke arba klaipėdiške („šie žodžiai man vienodai skamba ir reiškia tą patį“) pristatanti dailininkė, jautusis esanti skalvių palikuonė. „Sunku pasakyti, kokie darbai yra svarbesni ir reikšmingesni. Kai juos darau, visi jie atrodo reikšmingi, o praeina laikas, ar šiaip pasižiūri – nebe. Visa mano kūryba yra skirta Mažajai Lietuvai, Klaipėdos kraštui ir prūsams. Tai, manau, jau yra reikšminga. Čia mano šaknys ir nuo jų negaliu atsiskirti. Tai krikštai, krašto visuomenės veikėjai, prūsai“…
Su Eva artimai bendravusi rašytoja Birutė Baltrušaitytė dalindamasi įspūdžiais apie grafikės kūrybą teigia: „Pažiūrėjus Ievos Labutytės ekslibrius, man lieka atminty spalva. Ją tarytum persmelkia vidinis švytėjimas. Nesuprantu jo techninės paslapties, bet jis žavi, kaip žavi linija, kurios bangavimą, tikslingumą bei reikalingumą sunku paaiškinti. Man patinka dailininkės mokėjimas įkomponuoti poezijos eilutes į šias spalvos ir švytėjimo bangas. Jos ekslibriai saviti, jie neprimena jau matytųjų.“ Ir pati Eva yra sakiusi: „Aš mėgstu poeziją. Būdavo, atsistoju miške ir skaitau garsiai. Paukščiams.“
Spalva E. Labutytei reiškė labai daug. Kalbėdama su rašytoja Vanda Juknaite dailininkė prisiminė, kaip 1996 m. vienos konferencijos – parodos „Mėlyna spalva kaip kultūrų tiltas“ Vokietijoje, Ostsee akademijoje Travemiundėje metu naujai atrado mėlyną spalvą. „Ji man nesvetima, šilta, sava.Taip. Ir nuo tada darau darbus mėlynus. Ji man duoda impulsų, galiu sau leisti būti laisvesnė, įdomesnė. Ar eksperimentuoti su savimi pačia. Ir man yra džiugu. Prieš tai man buvo svarbios kitos spalvos. Aš labai daug akvarelių liejau žalia spalva. Juokinga. Perskaičiau Kandinskio žodžius, kad žalia spalva tokia rami, kaip gulinti karvė ant plento. Ir man pasidarė nebeįdomu. Pasijutau, kaip pagaliu gavus į galvą.
Darydama darbus apie Mažąją Lietuvą nuo 1971 metų iki šiol aš naudoju geltoną, rudą, auksą, juodą. Aš noriu perduoti seno, praėjusio laiko dvasią. Aš noriu, kad mano estampas būtų toks kaip tas pageltęs lapelis iš senų giesmynų, katekizmų, knygų, pageltęs, nuspuręs, parudavęs, prašviesėjęs. Kad jis atrodytų lyg iš anų laikų. Paimi seną lapą, net rankos virpa, net kvėpuot bijai. Prisilietimas prie tos senovės man yra toks jautrus. Kaip restauratoriai dirba, net nekvėpuodami.
Juoda spalva prisidėjo pastaruoju metu. Labai daug juodo. Beje, visos mano spalvos patamsėjo. Ir raudona tamsesnė. Ir geltona gilesnė. Taip. Ir juoda. Jau spausdinu ant juodo. Ir juoda gražiausia. Juodas prie juodo ar spalva ant juodo. Ir aš negaliu pabėgt nuo tos tamsios spalvos. Ar prūsų tema, ar Mažosios Lietuvos. Būtent tamsios spalvos.
Man norėtųsi kažką balto ant balto padaryti. Baltą su baltu. Gal aš paprasčiausiai neatėjau iki to. Iki juodo atėjau. O mėlynas jau many. Mėlyna spalva yra gili. Ji gali perduoti ir skausmą, ir liūdesį, ir džiaugsmą.“
Eva Labutytė yra sukūrusi estampus: ciklą „Mažosios Lietuvos veikėjai“ ( M. Mažvydo, L. G. Rėzos, Vydūno, D. Kleino, J. Bretkūno, K. Donelaičio, M. Jankaus ir kitų Mažosios Lietuvos šviesuolių portretai, 1971–1979. Autocinkografija, 35 x 29,5). ,,Abelis Vilis – prūsų raštijos kūrėjas” (1978. Autocinkografija, 45 x 35). ,,Vilnius – baltistikos centras” (1979. Mišri technika, 45 x 60). ,,Abraomas Kulvietis ir Stanislovas Rapolionis” (1979. Autocinkografija, 51 x 36). Klaipėdos krašto miestai (Klaipėda, Nida, Rusnė) ( 1971–1979. Linoraižinys, 44 x 32). Spalvotų linoraižinių ciklą „Mano kraštas“ , I- III (1981, 32 x 23,5) yra paskyrusi rašytojos Ievos Simonaitytės atminimui. Kiti iškilesni jos grafikos ciklai „Oi močiut motinėle“ (1967–1968). „Knygnešiai“ (1980). „Mažosios Lietuvos motyvai“ , I – VI (1982- 1983. Mišri technika, 50 x 35). „Vėlinės prūsų žemėj”, I – VI (1982. Mišri technika, 19 x 25). ,,Prūsų žodžiai”, I – VI (1982. Mišri technika, 17 x 12,5). „Jūros ritmai“, I – VI (1984. Monotipija, 19 x 15). „Krikštų kompozicija“, I – IX (1987. Anglis, 32 x 24.). ,,Sąranga” (pagal Vydūną), I – VII ( 1988. Ofortas, akvatinta, 21 x 16). Miniatiūrų ciklas „Prūsų atminimui“, I – IX (1988. Mišri technika, 50 x 36). ,,Requiem”, I – III (1989. Anglis, 50 x 36). ,,Šilutė”, I – VIII (1989. Ofortas, akvatinta, 20 x 15). ,,Atmintis”, I–XII ( 1992. Mišri technika, 30 x 21. ,,Baltų ženklai (krikštai)”, I–IV ( 1995. Ofortas, akvatinta, 32 x 25). ,,Klaipėdos krašto evangelikų liuteronų bažnyčios”, I–XII (1995–1997. Ofortas, akvatinta, 24 x 16). „Lietuvininkų giesmės“, I – IV (2002), kelionių iš Vokieijos ir Norvegijos motyvai. Dailininkė mielai kūrė ekslibrisus (K. Donelaičiui, I. Simonaitytei, Vydūnui, „Šilutei – 480“, „Priekulei – 450“, „Lietuviškai knygai – 450“, „Catechismus – 450“ ir kt.), liejo akvareles, iliustravo knygas: Birutės Baltrušaitytės. Poezijos knygos „Šuliniai“ (Vaga, 1986 m.); „Lietuvninkų ir prūsų žemėj“ (Vaga, 1991 m.); apybraižų knyga „Mažosios Lietuvos moterys“ (1997 m.). Domo Kauno. „Mažosios Lietuvos bibliotekos“ (1987 m.) ir kt. Vacio Bagdonavičiaus. „Filosofiniai Vydūno humanizmo pagrindai“.Kazio Bradūno. „Apie žemę ir dangų“ (1996 m.) Ji sumani dailės parodų organizatorė ir kuratorė. Uoli Mažosios Lietuvos enciklopedijos rengėjų talkininkė. Visuomeniniais pagrindais vadovavo jos Dailės skyriui. Buvo Vydūno draugijos Garbės narė, Vilniaus evangelikų liuteronų parapijos atkūrimo signatarė.
Eva Labutytė buvo Šilutės rajono „Sidabrinės nendrės“ (1994 m.), Tarptautinės prūsų ir prūsų bičiulių draugijos „Tolkemita“ (Vokietija, 1998 m.), rašytojos Ievos Simonaitytės (2000 m.) premijų laureatė.
2001 m. dailininkė buvo apdovanota Genovaitės Kazokienės vaizduojamojo meno fondo premija.
„Ne taip jau daug menininkų, kuriuos domina istorija. Populiaru bėgti į žaidimą, lengvesnius dalykus,- teigia menotyrininkė Nijolė Tumėnienė.- E. Labutytės grafikos cikluose, kurie skirti Prūsijos žmonėms ir istorijai, naudojami istoriniai ir etnografiniai motyvai, labai sąmoningai atrinkti žemėlapiai, runos, rankraščių skiautės, žvakės. Ten yra labai daug modernių dalykų – rašto ir vaizdo jungtis, kuriuos ji sugeba labai organiškai sujungti. Meniniu požiūriu Ieva ne tik individuali: ji turėjo savo mąstymą, savo plastikos supratimą, buvo gana moderniška. Į jos darbus reikia labai įsižiūrėti. Viskas svarbu- ten daug prasmės, daug detalių. Ji ima vaizdus, senus žemėlapius, iškerpa ertmę jau pražuvusios Prūsijos. Visa juoda, tragiška, bet daugelyje darbų ji įveda auksą ir sidabrą, tarsi norėdama pasakyti, kad istorinis palikimas turi aukso vertę.“
„Kilusi iš pamario krašto, E. Labutytė mokėjo įsiklausyti į tos žemės balsą, pajusti jos skundą. Vėliau jausmai aplipo žiniomis, patirtimi ir neblėstančiu dėmesiu pasirinktai temai, o temos leitmotyvas yra Prūsijos ir Mažosios Lietuvos istorijos dramatizmas, kovos, darbai, netektys.
Evos Labutytės kūryba nemažai pasitarnavo, kad į mūsų kultūrinę savastį pamažu sugrįžtų didžiųjų to krašto šviesuolių vardai, kad prigimtinės atminties stygos imtų atsiliepti į Skalvos, Bartos, Sembos, Nadruvos vardus, primintų, jog Karaliaučius iškilęs ant senosios Tvankstos pamatų… Kad ir skaudžias temas primindama, dailininkė visados išlieka susikaupusi ir subtili. Jos meniniai vaizdai didingi, apgaubti paslapties ir reikšmingumo.
Galima suminėti daug parodų, kur dalyvavo I. Labutytė, išvardinti daug darbų visuomenės labui. Tačiau Šilutės krašto, Klaipėdos reikalai – arčiausiai. Viską metusi, važiuodavo ten, rūpinosi kultūros paminklais. Džiaugėsi tuo, kas gera… Kupina sumanymų, tiktai dirbti reikia… Linkusi nustumti į šoną nereikalingus, nevaisingus pokalbius. Pasak jos, per mažai padaryta…
„Sakoma, talentingų, gabių žmonių gyvenime yra tik viena data – gimimas. Jie nemiršta, nes lieka gyvenime amžiams įrėžtos pėdos – tai jų darbai. Metams bėgant jų darbų vertė išlieka. Jų vardai įsikūnija miestų, aikščių, gatvių pavadinimuose. Ievos Labutytės vardas įsikūnijo Plikių pagrindinės mokyklos pavadinime, kurioje kukli, geltonkasė, mėlynakė mergytė pradėjo pirmuosius žingsnius į sudėtingą, pašvęstą kūrybai gyvenimo kelią,“- reziumuoja Teresė Kniukštaitė-Vaičiulienė. 2008 m. balandžio 18 dieną Plikiuose ant senosios mokyklos, kurioje mokėsi būsimoji dailininkė, pastato pritvirtinta atminimo lenta Evai Labutytei atminti.
Vilniuje ir Plikiuose (Klaipėdos rajonas) yra Ievos Labutytės vardo gatvės.
Profesorė V. Daujotytė sako, jog mūsų gyvenamuoju laikotarpiu „buvo trys šio krašto moterys, kurios savo gyvenimą atidavė lietuvybei, kultūrai, tarnystei. Pirmiausia – dvi prigimtinės to krašto Evos (Simonaitytė ir Labutytė). Jos turėjo reformuotos krikščionybės, kitaip susijusios su kraštu, su tekstu, asketiškesnę dvasią. Trečioji – Birutė Baltrušaitytė – artima šiam kraštui pajautimu.“
Ką Eva pasakytų šiandien, kai viską trypiantis jau lietuviškas verslas laisvos Lietuvos sąlygomis niokoja jos Neringą, Klaipėdoje ir jos krašte per karus išlikusius lietuvininkų atminimo ženklus? Evą pažinojusi profesorė V. Daujotytė tvirtina: „Ji pasakytų: ,,O kur esate jūs? Ką jūs darote?“
Literatūros ir šaltinių sąrašas
2008 m. sausio mėn.
Apie nuotraukas straipsnyje